Aušra Lukošiūnienė – režisierė, prodiuserė ir scenaristė, gimusi 1964 m. vasario 11 d. Klaipėdoje. Šiuo metu ji gyvena tarp Lietuvos ir Prancūzijos.

Kūrybinis kelias
Savo karjerą Lukošiūnienė pradėjo Lietuvos televizijoje (LRT), kur dirbo režisiere. Ji studijavo režisūrą Sankt Peterburgo aukštojoje mokykloje. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trumpam pasitraukė iš kino, tačiau vėliau grįžo prie kūrybos.

Kino darbai
Lukošiūnienės kūryba apima dokumentinius ir eksperimentinius filmus, kuriuose ji nagrinėja atminties, tapatybės ir kultūros temas.
– JUODA (2024) – dokumentinis filmas apie architektą Valdą Ozarinską. Tarptautinis Kanų filmų festivalis , cinema de demain programa, short film corner, Paris Berlin international, Paryžiuje, VDFF 2024.
– Pra/rasti pasauliai (2025) – Dokumentinis trumpametražinis filmas. Posprodukcijoje.
Odysėja MD, rež. Pavel Braila, Dokumentinis filmas, Moladavijos/Lietuvos bendra gamyba. Postprodukcijoje.
Disonansai , vaizdo archyvų instaliacinis projektas, (2024) parodos Vilniuje, Paryžiuje, Niujorke.
Būtasis kartinis laikas Romoje, multimedijos projektas (2025) . Pristatytas festivalyje Unarchive.it Romoje.
Čia ir dabar . Archyvų instaliacija. Galerija Arka 2019 ir 2024 m.

Prodiuserinė veikla
Lukošiūnienė yra įkūrusi prodiuserinę kompaniją „Vėgėlės filmai.
„Vėgėlės filmai“ – tai inovatyvi ir kūrybinė laboratorija, įkurta režisierės Aušros Lukošiūnienės, kurios kūrybinė kryptis orientuota į gilias emocines ir kultūrines patirtis. Ši prodiuserinė kompanija išsiskiria unikaliu požiūriu į dokumentiką ir eksperimentinį kiną, kur meninė raiška tampa būdu tyrinėti emocinę atmintį, kolektyvinius prisiminimus bei archyvus.

„Vėgėlės filmai“ projektai dažnai balansuoja tarp vizualinės poezijos ir socialinės refleksijos. Kompanijos darbuose nagrinėjami archyvai nėra tik istoriniai liudijimai – jie tampa gyvomis struktūromis, per kurias kuriamas naujas santykis su praeitimi, asmenybe ir visuomene. Šioje studijoje atsiranda erdvė dialogui tarp individualios patirties ir globalių temų, tokių kaip , atminties slinktys, kultūrinis paveldas bei žmogaus tapatybė sparčiai kintančiame pasaulyje.

Veikdama kaip kūrybinė platforma, „Vėgėlės filmai“ buria tarpdisciplininius menininkų, mąstytojų ir tyrėjų tinklus, skatindama eksperimentuoti su kino kalba, formatais ir pasakojimo būdais. Tai – vieta, kur menas tampa tyrimu, o kiekvienas filmas – savotišku filosofiniu klausimu apie tai, ką reiškia prisiminti, būti ir dalintis.