Prieš daugiau nei savaitę audringai nuskambėjusios kino šventės „Sidabrinės gervės“ rengėjai šiemet pateikė staigmeną – skyrė unikalų prizą už atsakingą požiūrį į ekologiją. Žalioji gervė – specialus apdovanojimas, skirtas kino kūrėjams, savo filmuose raginantiems gyventi harmoningame santykyje su aplinka ir nekeisti bei neįžeisti to, kas yra gamtos.

Kaip ir prizo priežastis, taip ir pati statulėlė yra neatsiejama nuo ekologijos. Ši gervė buvo pagaminta iš augalinio krakmolo, iš kukurūzų, cukranendrių ir cukrinių runkelių minkštimo. Unikalus apdovanojimas, kurį iniciavo asociacija „AVAKA“ kartu su VŠĮ „Žalioji kryptis“, šiemet įteiktas filmo „Rūgštus miškas“ scenarijaus autorei ir režisierei Rugilei Barzdžiukaitei.

Dokumentinės juostos filmavimo vieta – apžvalgos aikštelė, į kurią įvairiataučiai turistai vyksta pamatyti mirusio miško. Vieniems kormoranų nusiaubtas miškas primena atominę katastrofą, kiti negali atsižavėti šio reginio grožiu. Keliautojus čia stebi ir girdi galybė juodų paukščių. Kaip sako filmo režisierė, šįkart į visumą žvelgiama ne iš žmogaus, o iš gamtos perspektyvos.

„Jokių lūkesčių dėl šio prizo neturėjau, tad man tai buvo didžiulis siurprizas. Be abejo, jį vertinu pozityviai. Išgirdus prizo „Žalioji gervė” pavadinimą gali kilti asociacija, kad jis suteiktas už aktyvistinių idėjų skleidimą, žaliųjų judėjimą – tai gali šiek tiek klaidinti. Filme „Rūgštus miškas” žmogaus ir gamtos sudėtingą santykį bandome gvildenti nieko griežtai neteikdami. Į žmones žiūrime paukščio žvilgsniu, girdime, kokių įspūdingų įžvalgų jie pateikia matydami kormoranų ir medžių konfliktą ir paliekame spręsti žiūrovui, su kuo jam tapatintis lengviau: su lietuviais, prancūzais, rusais, suomiais, japonais, estais, kormoranų baidytojais, kormoranų palaikytojais, o gal pačiais paukščiais?“ – kalbėjo filmo „Rūgštus miškas“ režisierė. 

Ne tik kūryboje, bet ir asmeniniame gyvenime R. Barzdžiukaitei rūpi gamta. Režisierė neslepia nuomonės, kad ekologiškiau gyventi siekiantiems miestiečiams tenka įdėti labai daug pastangų, tad ji pati bent karantino laikotarpiui savo kasdienybę perkėlė į namus arčiau gamtos. 

„Mes tikrai esame kur kas didesni kenkėjai nei kūrėjai. Kad ir norint sumažinti po savęs paliekamų atliekų kiekį kasdienybėje, reikia turėti didžiulę valią. Kaip su tuo gyventi, nuoširdžiai siekiant kažkam mažiau pakenkti, o ne tik dalintis gražiomis idėjomis man atrodo labai svarbus klausimas. Aš gyvendama didmiesčiuose nesijaučiu labai natūraliai. Prie visko priprantu ir galiu funkcionuoti darbiniu režimu, itin margaspalviuose miestuose tam tikrą laiką esu labai smalsi ir imli, bet po kelių mėnesių pajuntu, kad man trūksta stabilaus sukibimo su žeme, ne su asfaltu. Sustojus darbinėms ir kūrybinėms kelionėms net ir karantino metas tapo labai palankus būti arčiau gamtos. Tokioje aplinkoje ir kūrybiškai daug geriau funkcionuoju. – kalbėjo Girulių gyvenvietėje naujai miško takelius atradusi režisierė. – Tik besižavėdama šiais atradimais čia pat išgirstu, kad nuostabus Girulių miškas jau ruošiamas kirsti dėl prekybinio geležinkelio plėtros, ir tada nusmelkia beviltiškumo jausmas: kurk nekūrus filmų su atviromis struktūromis – kad tokių dalykų nebūtų, reikalingas labai skubus, aktyvistinis pilietiškumas. Ekologija ir ekonomika, kaip šuo su kate, – nesugyvena tarpusavyje. Geriausiu atveju vyksta kova, o blogiausiu – fakto nurijimas, prisimenant, kad gyvename planetos eutanazijos amžiuje ir kitaip jau turbūt nebus. Tai gal pataupyti bent savo energiją. Ir dabar mane stebina, kodėl pasirašyti peticiją, balsuoti už išsaugojimą kviečiami tik tie, kurie čia gyvena – tarsi mišką gintume sau. Gal galime ne sau?“.